Kodėl investicinių fondų savininkai ir darbuotojai gyvena ne iš investicijų

Investiciniai fondai dažnai reklamuojami kaip priemonė „uždirbti kartu su profesionalais“. Tačiau realybė dažnai priešinga — dauguma fondų valdytojų, jų savininkų ir darbuotojų pragyvena ne iš investicijų grąžos, o iš pačios paslaugos pardavimo. Tai nėra atsitiktinumas, o natūrali šios industrijos struktūros pasekmė.

1. Pajamos garantuojamos iš valdymo mokesčių

Didžioji dauguma fondų ima nuolatinius valdymo mokesčius, paprastai nuo 1 iki 3 % per metus nuo valdomo turto vertės. Tai reiškia, kad net jei investicijos patiria nuostolį, fondo valdytojas vis tiek uždirba stabilias pajamas.

Pavyzdžiui:

• Fondas valdo 100 mln. eurų.
• Valdymo mokestis – 2 % per metus.
• Rezultatas: 2 mln. eurų garantuotų pajamų kasmet, nepriklausomai nuo to, ar investuotojai uždirba, ar praranda pinigus.

Tuo metu investuotojas rizikuoja savo kapitalu, o fondo darbuotojai gauna algas, premijas ir bonusus iš surinktų mokesčių.

2. Rizika perkeliama klientui

Fondo valdytojai gyvena iš kitų pinigų – iš investuotojų įnašų. Jie neprivalo rizikuoti savo asmeninėmis lėšomis. Net „performance fee“ (papildomas mokestis už pasiektą pelną) paprastai imamas tik po to, kai pelnas viršija tam tikrą ribą, tačiau nuostoliai dažniausiai nekompensuojami.

Rezultatas – sistema, kurioje:

• Pelno atveju fondas uždirba papildomai.
• Nuostolio atveju fondas vis tiek gauna pagrindinius mokesčius.

Tai reiškia, kad fondo valdytojų finansinis interesas ne visuomet sutampa su investuotojų.

3. Darbuotojų atlyginimai nepriklauso nuo rinkos rezultatų

Didžioji dalis fondų darbuotojų — analitikai, vadybininkai, pardavimų specialistai — gauna fiksuotus atlyginimus ir bonusus už surinktą kapitalą, o ne už realų investicinį rezultatą.
Tai sukuria situaciją, kurioje svarbiausia – parduoti fondą, o ne užtikrinti geriausią ilgalaikę grąžą klientui.

Dažnai darbuotojai net neturi reikšmingų investicijų pačiame fonde. Jie nėra „įsodinti į tą pačią valtį“ kaip investuotojai.

4. Tik nedaugelis fondų aplenkia rinką

Statistika rodo, kad daugiau nei 80–90 % aktyviai valdomų fondų ilguoju laikotarpiu atsilieka nuo indekso (pvz., S&P 500).
Tai reiškia, kad net profesionalūs valdytojai dažnai neuždirba daugiau nei pasyvus indeksinis fondas.

Tad jei patys fondų kūrėjai tikrai tikėtų savo metodais, jie investuotų savo kapitalą į savo fondus, o ne stengtųsi juos parduoti kitiems.

5. Verslo modelis – ne investavimas, o turto surinkimas

Fondo sėkmės kriterijus dažnai yra ne grąža, o valdomo turto dydis (AUM – Assets Under Management).
Kuo daugiau pinigų fondas surenka, tuo didesnės garantuotos pajamos iš mokesčių. Todėl pagrindinis tikslas – pritraukti kuo daugiau investuotojų, ne būtinai uždirbti jiems daugiau.

Dėl to fondų marketingas tampa labiau paslaugos verslu nei investicine veikla.

6. Etinė dilema ir skaidrumo klausimas

Ši sistema nėra neteisėta, tačiau ji sukuria etinę dilemą: ar fondų valdytojai iš tiesų dirba investuotojų naudai?
Daugelis investuotojų mano, kad moka už „profesionalų patirtį“, nors iš tiesų finansuoja biurus, atlyginimus, reklamas ir infrastruktūrą, o ne savo pačių grąžą.

Apibendrinimas

Investicinių fondų savininkai ir darbuotojai dažniausiai gyvena iš pastovios paslaugos, o ne iš investicijų rezultatų, nes:

• gauna fiksuotus mokesčius nepriklausomai nuo rinkos;
• rizika perkeliama klientui;
• atlyginimai priklauso nuo surinktų, o ne uždirbtų pinigų;
• investicinė grąža dažnai neviršija pasyvių alternatyvų.

Tad prieš investuojant verta savęs paklausti: kas iš tiesų uždirbs iš mano pinigų — aš ar fondo valdytojas?