Lietuvos komerciniai bankai ir jų paskolų palūkanų normos

Svarbiausia ekonomikos vystymosi sąlyga yra finansinės sistemos pastovumas, kurios branduoliu galima vadinti komercinę bankininkystę. Pagrindinė finansų sistemos funkcija yra tarpininkauti efektyviam lėšų perėjimui iš asmenų, turinčių jų perteklių, asmenims, kuriems jų trūksta. Išskirtinį vaidmenį finansų sistemoje vaidina vienas iš sudėtingiausių ir bene didžiausių finansų sektoriaus dalyvių – komerciniai bankai.

Kreditavimas vienas svarbiausių skiriamųjų bruožų, išskiriančių komercinius bankus kitų finansinių ir nefinansinių organizacijų tarpe. Komercinių bankų kreditavimo sistema leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti lėšas ūkyje, kas skatina bendrojo vidaus produkto ir tuo pačiu šalies ekonomikos augimą. Pinigus skolinasi kaip įmonės, taip ir privatūs asmenys. Jei bankai atskiros grupės vartotojams suteiks mažiau paskolų, tai nukentės tas ūkio sektorius, į kurį vartotojas būtų investavęs kredito lėšas. Todėl kreditavimas kaip komercinių bankų veiklos sritis yra labai svarbi ir drąsiai gali vadintis kiekvienos valstybės ekonominės plėtros varikliu.

1. LIETUVOS KOMERCINIAI BANKAI

1.1. Lietuvos bankininkystės raida

Pinigus skolinančių ir užsienio valiutą keičiančių būta jau Babilone, Graikijoje, Romoje. Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai. Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, labai plačiai jie paplito Italijoje, kur bankai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius.

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą, kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siek÷ atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių. 1768 m. Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką, turintį teisę leisti notas, tačiau sumanymas pradėtas įgyvendinti tik 1792 m. 1861 m. po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje atsirado Rusijos bankų: Vilniaus akcinis žemės bankas (1872 m.), valstybiniai valstiečių bankai (1882 m.) ir bajorų bankai (1885 m.) bei kt. Vėliau kūrėsi ir kiti komerciniai bankai: Ūkio bankas (1919 m.), Komercijos bankas (1920 m.), Centrinis žydų bankas (1921 m.), Tarptautinis bankas (1921 m.), Kredito bankas (1921 m.), Brauno banko namai (1920 m.). Iki lito įvedimo visi šie bankai spekuliavo vokiškomis markėmis, investavo lėšas į nekilnojamąjį turtą ir užsienio valiutą.

1922 m. įsteigus Lietuvos banką ir įvedus nacionalinę valiutą – litą buvo užbaigtas pagrindinis Lietuvos nacionalinės kredito ir bankų sistemos kūrimosi etapas. Svarbiausias Lietuvos banko uždavinys tuomet buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, pagerinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įgyvendinti pastovią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje bei skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos kilimą. Lietuvos bankas buvo vienintelis krašto pinigų emitentas, nacionalinių pinigų garantas, tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams. Neskaitant Lietuvos banko nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemą tuo metu sudarė 11 komercinių bankų, 15 savitarpio kredito bendrovių, smulkaus kredito unijos, žemės bankas bei taupmenų valstybės kasos.

1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir pradėjo Lietuvos ūkio inkorporavimo procesą į sovietinę komandinio ūkininkavimo sistemą. Ši politika visiškai sugriovė ankstesnę Lietuvoje sukurtą bankininkystės sistemą. Bankai baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6 d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas TSRS valstybiniam bankui ir tapo Lietuvos respublikinę kontorą. Tik atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. vasario 13 d. vėl buvo įsteigtas Lietuvos bankas.

Besiformuojant rinkos ekonomikai 1990 – 1991 m. Lietuvoje stichiškai ÷m÷ kurtis komerciniai bankai. Jie buvo tarpininkai, padedantys indėlininkams taupyti, o skolininkams – naudingai skolinti pinigus.

Lietuvos bankų sistema, kaip ir daugelio kitų valstybių, yra dviejų pakopų. Ją sudaro Lietuvos bankas ir komerciniai bankai bei užsienio bankų filialai ir atstovybės. „Anglijos bankų sistema taip pat yra dviejų lygių, tačiau nuo kitų nagrinėjamų šalių bankų skiriasi tuo, kad pirmajame bankų sistemos lygyje veikia tik vienas subjektas – Anglijos bankas. Žemesnįjį sistemos lygį sudaro per 500 bankų. Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 m. Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas.“[13]. JAV bankų sistemą sudaro apie 15 tūkstančių bankų, į kurių sud÷tį įeina nacionaliniai bankai (5 tūkst.), valstijų bankai, esantys federalinės rezervų sistemos (FRS) nariai (1 tūkst.), valstijų bankai, nesantys FRS nariai (9 tūkst). Toks didelis valstijų bankų skaičius

paaiškinamas tuo, kad tradiciškai vyrauja be filialiniai bankai.

„Šiandieninė Lietuvos bankų sistema pradėjo formuotis dar iki 1990 m. kovo 11 d. Be specializuotų SSRS bankų respublikinių padalinių jau veik÷ septyni bankai, įsteigti steigėjų pajiniais įnašais ir įregistruoti SSRS valstybiniame banke Maskvoje (Panevėžio komercinis bankas „Ateitis“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas ir kt.).“[16]. Pirmųjų komercinių bankų steigėjais dažniausiai būdavo įvairios valstybinės įmonės ir organizacijos. Tačiau 1990-1992 m. privatizacijos procesas padidino privataus kapitalo dalį ne tik pramonės ir prekybos įmonėse, bet ir veikiančių bei naujai steigiamų komercinių bankų akciniuose kapitaluose. Nuo pat pirmų šių komercinių bankų įsikūrimo dienų jie privalėjo konkuruoti su valstybiniais komerciniais bankais, kurie paveldėjo beveik visą TSRS bankų respublikinių kontorų klientūrą. Nuo 1992 m. nuolat veik÷ trys valstybiniai komerciniai bankai: Lietuvos taupomasis bankas (LTB), Lietuvos žemės ūkio bankas (LŽŪB) ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas.

Didele dalimi komercinių bankų raidą Lietuvoje lėmė privačių ir valstybinių komercinių bankų konkurencinė kova, kurią galima pavadinti kova su valstybinių bankų privilegijomis. Per aštuonis naujos bankininkystės metus indėlių dalis, laikoma privačiuose bankuose išaugo nuo beveik nulio 1990 m. iki 47 proc. visų indėlių 1998 m. Privatūs komerciniai bankai steigė naujus filialus ir atstovybes taip sudarydami valstybiniams komerciniams bankams konkurenciją ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir rajonų centruose.

1994 m. savotiškai ženklino naują komercinių bankų vystymosi etapą: pasikeitė šalies ekonominė būklė ir bankų bei pinigų sferą reglamentuojantys įstatymai, sustojo nepaliaujamas bankų skaičiaus didėjimas. Naujai priimti įstatymai turėjo didelės įtakos visai bankinei sistemai. Bene didžiausią įtaką turėjo Lito patikimumo įstatymas, susiejęs litą su JAV doleriu bei realiai atėmęs paskutinio skolintojo funkciją iš Lietuvos banko, ir Lietuvos banko normatyviniai aktai dėl specialiųjų atidėjimų blogų paskolų nuostoliams padengti sudarymo.

1994 m. trims komerciniams bankams buvo iškeltos pirmosios bankroto bylos. Privatūs komerciniai bankai bankrutuoja arba likviduojami (Kauno komercinis bankas „Sekundė“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, Industrijos bankas ir kt.), o valstybiniams bankams – leidžiama akumuliuoti blogas paskolas. To pasekmė – valstybinių komercinių bankų atidėjimai blogoms paskoloms 1998 m. pradžioje sudarė 78 proc. visų komercinių bankų atidėjimų. 1998 m. kovo pabaigoje Lietuvos Vyriausybė nusprendė likviduoti Lietuvos valstybinį komercinį banką (LVKB), sveiką aktyvų dalį perduoti LTB, blogąją – AB „Turto bankui“, kuris 1996 m. buvo Lietuvos Vyriausybės specialiai įkurtas su tikslu valdyti, naudoti ir kitaip disponuoti iš restruktūrizuotų bankų perimtais neveiksniais aktyvais bei juos realizuoti. Panašias valstybines institucijas analogiškoms bankinio sektoriaus problemoms spręsti įkūr÷ ir kitos Centrinio bei Vidurio Europos šalys.

Lietuvos bankas 1997-1999 m. savo pinigų politikos programoje paskelbė, kad pereina nuo valiutos valdybos prie klasikinio centrinio banko modelio. Kitaip tariant, Lietuvos bankų sistema, su universalių komercinių bankų modeliu ir visas funkcijas atliekančiu centriniu banku, įgavo europinės bankų sistemos pobūdį.

Užsienio kapitalas į Lietuvos komercinę bankininkystę atėjo 1995 m. Tai sąlygojo spartesnį komercinių bankų kapitalizacijos procesą bei padidino visos bankinės sistemos stabilumo lygį, ypač po 1995 – 1996 m. bankinės krizės. 1997 m. pabaigoje atidarytas pirmasis užsienio banko filialas – Lenkijos „Kredit Bank PBI S.A.“ Vilniaus skyrius. 1998 m. pradžioje 4 privačių komercinių bankų akciniame kapitale užsienio kapitalas sudarė daugiau kaip 50 procentų, o 2002 m. įvyko paskutinio valstybės kontroliuoto AB „Lietuvos žemės ūkio banko“ privatizavimas, kurio kontrolinį 76 procentų dydžio akcijų paketą įsigijo Vokietijos bankas „Norddeutsche Landesbank Girozentrale“.

Lietuvai įstojus į Europos sąjungą (ES), išsiplėtę galimybės kitų ES šalių bankams teikti paslaugas Lietuvoje. 2006 m. pradžioje Lietuvos bankas iš įvairių ES valstybių narių gavo 95 pranešimus apie jų kredito įstaigų ketinimus pasinaudoti laisve teikti finansines paslaugas ir pradėti savo veiklą Lietuvoje neįsteigus filialo (skyriaus).

2008 metų pirmo pusmečio pabaigoje Lietuvos kredito įstaigų sistemą sudarė Lietuvos banko licenciją turintys 9 komerciniai bankai, 6 užsienio bankų filialai, 5 užsienio bankų atstovybės, 67 kredito unijos. Ne rezidentų valdoma bankų kapitalo dalis Lietuvos bankų sistemoje, kurioje dominuoja Skandinavijos investuotojų kapitalas, sudarė 85,3 procento. Nuolat gerėjantys paskolų kokybės rodikliai, augančios indėlių apimtys ir pelninga veikla byloja apie tolimesnę Lietuvos bankininkystės teigiamą raidą.

Lietuvoje veikia šie pagrindiniai komerciniai bankai:

• SEB
• Swedbank
• Luminor (buvę DNB ir Nordea)
• Citadele (buvęs Parex)
• Šiaulių bankas
• Medicinos bankas

Taip pat Lietuvoje yra veikiančių užsienių bankų padalinių (kaip Nordea ar UniCredit). Lietuvos komercinių bankų veiklą reglamentuoja šalies centrinis bankas – Lietuvos bankas.

1.2. Komercinių bankų vaidmuo Lietuvos ekonomikoje

Palankios makroekonominės aplinkos formuojama didelė paskolų paklausa skatino sparčią bankų sistemos plėtrą. Palankios skolinimosi sąlygos, nulemtos išorės veiksnių (nedidelių palūkanų normų ir mažos skolinimo rizikos), skatino paskolų portfelio augimą, žemės, nekilnojamojo turto ir akcijų kainų kilimą.

Lietuvos banko duomenimis kiekvienais metai naujų paskolų suteikiama vis daugiau.

Augantis naujų paskolų skaičius liudija apie augantį ūkio subjektų bei namų ūkių poreikį, o tuo

pačiu ir polinkį, skolintis.

Viena pagrindinių finansų sistemos funkcijų yra gebėjimas suteikti besiskolinantiems l÷šų, skirtų investicijoms. Kitais žodžiais tariant, finansų sistema turi būti pajėgi patenkinti įmonių poreikius, surandant, apdraudžiant ir paskolinant reikalingas lėšas.

Paskutiniais metais Lietuvos ekonomikai, taip pat kaip ir pasaulio, buvo būdinga augimo tendencija. Ekonomikos augimą geriausiai atspindi šalies sukurto nominalaus bendrojo vidaus produkto (BVP) kitimas.

2. KOMERCINIŲ BANKŲ KREDITAVIMO SISTEMA

2.1 Kreditavimo esmė ir principai

Ekonomikos raidos sėkmė neįmanoma be išvystyto ir stabiliai veikiančio finansų sektoriaus. Pagrindinė finansų sistemos funkcija yra tarpininkauti efektyviam lėšų perėjimui iš asmenų, kurie turi jų perteklių, asmenims, kuriems jų trūksta. Išskirtinį vaidmenį finansų sistemoje vaidina vienas iš sudėtingiausių ir bene didžiausių finansų sektoriaus dalyvių – bankas. Komerciniai bankai, veikdami kaip finansiniai tarpininkai, akumuliuoja išteklius bei paskirsto juos įmonėms, namų ūkiams, valstybės įstaigoms, pastarųjų ekonominiams ir socialiniams poreikiams tenkinti. Kreditų suteikimą galima laikyti komercinio banko aktyvios veiklos pagrindu, nes sėkmingas šios veiklos vykdymas užtikrina pagrindines bankų pajamas, taip pat padidina bankų patikimumą bei stabilumą, o nesėkmės kreditavime gali būti pagrindine bankų bankroto priežastimi.

Žodis „kreditas“ yra kilęs iš lotynų kalbos „credere“, reiškiančio tikėti ir „creditum“ – patikėta. Tai sudaro kredito esmę. Tad, norint sėkmingai plėtoti kredito operacijas, šią kredito esmę būtina žinoti ir šiandieninėje bankininkystėje. Apibendrintai kreditą galima apibūdinti kaip sandorį, kuriuo metu nuosavybės savininkas (skolintojas) laikinai leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybę. Bankininkystės požiūriu kreditas yra bankinė operacija, kuriuos metu bankas skolininkui suteikia tam tikrą pinigų sumą nustatytam laikotarpiui, arba kreditas – tai ekonominiai santykiai, kurių procese bankai suteikia skolininkams pinigines lėšas grąžintinumo sąlygomis.

Svarbus kreditavimo aspektas – tai griežtas vadovavimasis kreditavimo principais, tokiais kaip grąžintinumas, kreditavimo tikslingumas, terminuotumas, diferenciacija, kredito užtikrinimas bei atlygintinumas. Išvardinti aspektai ir sudaro kiekvieno banko kreditavimo politikos esmę bei pagrindą. Tikslingas detalesnis kiekvieno kreditavimo principo pakomentavimas.

Grąžintinumo principas sudaro kredito esmę ir reiškia, kad piniginės lėšos, gautos kaip paskola, tarnauja skolininkui tik kaip laikinas finansinis šaltinis ir turi būti grąžintas bankui. Tikslingumo principas nustato, kad bankinis kreditas išduodamas tik griežtai nustatytiems tikslams. Kredito tikslas yra labai reikšmingas rizikos laipsnio indikatorius. Bankai vengia teikti kreditus spekuliaciniams sandoriams finansuoti bei esamiems pradelstiems įsipareigojimams padengti, nes tai didina kredito negrąžinimo tikimybę. Kreditavimo terminuotumo principas reiškia, kad kreditas turi būti grąžintas griežtai nustatytais terminais. Kredito terminas yra maksimalus laiko tarpas, kurio metu skolintos lėšos yra naudojamos skolininko veikloje ir per kurį kiekybiniai veiklos pasikeitimai turi tapti kokybiniais, t.y. duoti norimą rezultatą. Jeigu yra nesilaikoma kredito termino, tai kreditas netenka ir savo tikslingumo. Kreditavimo terminuotumas yra glaudžiau susijęs su „auksine“ bankininkystės taisykle teigiančia, kad bankas negali išduoti paskolos ilgesniam laikotarpiui, negu jis gali disponuoti jam patikėtomis kliento lėšomis. Kreditavimo terminuotumo principo nesilaikymas didina banko likvidumo riziką ir gali turėti neigiamos įtakos banko įsipareigojimų vykdymui. Kreditavimo diferenciacija reiškia jog, kreditas turi būti suteikiamas skirtingomis sąlygomis priklausomai nuo skolininko būklės, kreditinės rizikos, grąžinimo termino bei galimybių. Čia svarbų vaidmenį vaidina paskolos gavėjo kreditingumo rodikliai, tokie kaip finansinė būklė, apsprendžianti kliento galimybes užtikinti savalaikį kredito grąžinimą. Užtikrintumo principas pasireiškia tuo, kad bankai, siekdami užsitikrinti kredito grąžintinumą, reikalauja iš skolininko paskolos grąžinimo garantijų. Populiariausios ir plačiausiai praktikoje naudojamos kredito užtikrinimo priemonės yra materialinės vertybės: nekilnojamas ir kilnojamas turtas, įmonės veikloje naudojamos atsargos ir pan. Tarptautinėje bankininkystės praktikoje be materialinių vertybių kredito užtikrinimo priemonėmis tai pat gali būti mokių juridinių ir fizinių asmenų garantijos bei laidavimai, draudimo polisai, užtikrinantys kredito negrąžinimo rizikos draudimą. Bankai, vertindami riziką, savo nuožiūra gali reikalauti iš skolininko vienos ar kelių kredito užtikrinimo priemonių, kurios grįstų kredito susigrąžinimo realumą. Paskolos grąžinimo užtikrinimas – vienas iš pačių patikimiausių būdų, siekiant sumažinti kredito negrąžinimo riziką. Atlygintinumo principas reiškia, kad kiekvienas skolininkas turi mokėti bankui atitinkamą mokestį už laikiną lėšų pasiskolinimą, siekiant panaudoti jas savo reikmėms. Šio principo realizavimas praktikoje vykdomas per palūkanų mechanizmą. Bankinė palūkanų norma yra savotiška kredito kaina. Kredito atlygintinumas bankui užtikrina jo patirtų sąnaudų padengimą, o taip pat ir pelno gavimą. Palūkanų pajamos sudaro didžiausią banko gaunamų pajamų dalį.

2.2. Paskolų formos bei rūšys

Kreditai skirtingų autorių yra grupuojami skirtingai, pagal skirtingus požymius bei kriterijus. lentelėje pateikiamas apibendrintas kreditų klasifikavimas.

1. lentelė. Paskolų formos ir rūšys

Ši klasifikacija yra labai sąlyginė: praktikoje bet kuris kreditas dažnai atitinka nebe vieną, o keletą kriterijų. Tas pats kreditas gali priklausyti kelioms, ir net gi visoms paminėtoms, kreditų grupėms, pvz., gali būti trumpalaikis kreditas, išduotas su užstatu, su fiksuotą palūkanų normą apyvartinių lėšų papildymui ir t.t. Paskolos priskyrimas vienai ar kitai grupei priklauso nuo kriterijų, kurie buvo pasirinkti vertinant paskolą.

2.3. Palūkanų dydis, tipai ir palūkanų norma

Jau nuo senų laikų žmonės žino, kad pinigai uždirba pinigus. Žvelgiant kiek plačiau, pinigus uždirba kapitalas, kuris apima kiek daugiau turto rūšių (vertybiniai popieriai, nekilnojamas turtas, materialusis turtas) nei vien grynieji pinigai. Palūkanos dažniausiai skaičiuojamos finansiniam turtui ar juos reprezentuojantiems skolos vertybiniams popieriams ar jų analogams: ilgalaikėms bei trumpalaikėms paskoloms, kreditinėms linijoms, obligacijoms, vekseliams.

Procentų skaičiavimo už paskolintus pinigus istorija labai sena – ji siekia tūkstančius metų. Dabar finansų rinkos efektyvesnės nei kadaise, ir palūkanų dydis taip pat tapo normalesnis. Tuo tarpu gūdžiais laikais palūkanos būdavo didžiulės, ir ne veltui vis dar laikosi seniau prigijęs žodis „palūkininkas“. Milžiniškos įmokos sugriaudavo daugelio žmonių gyvenimus, sukurdavo daug socialinių problemų. Todėl kai kuriais epochos laikotarpiais palūkanų skaičiavimas būdavo draudžiamos, taip pat panašiai elgiasi kai kurios religijos.

(Reiktų pripažinti, kad šių laikų greitieji kreditai labai panašūs į tuos ne kaip pagarsėjusius „palūkininkus“ ir skaičiuodami didžiulius procentus taip pat įtraukia daugelį žmonių į finansinį liūną, kas reikia manyti prisideda prie socialinių problemų, kurių Lietuvoje tikrai ir taip pakanka).

Palūkanų norma – tai procentinis dydis, parodantis kokia dalis pinigų už paskolą per metus gaunama/sumokama lyginant su visa skolinama suma. Pavyzdžiui, iš viso penkeriems metams paskolinama 1000 EUR suma, ir skolininkas kasmet, pradedant pirmais metais turi sumokėti po 50 EUR du kartus per metus, taigi iš viso po 100 EUR per metus, kas sudarys 10% nuo visos paskolintos sumos. Tai ‘nominali palūkanų norma‘, tuo tarpu praktikoje vietoj šios paprastos normos dažnai skaičiuojama ‘efektyvi palūkanų norma‘ – ji skaičiuojama įvertinant sudėtinį efektą (t.y. sumokėti procentai uždirba naujus pinigus).

Nuo ko rinkoje daugiausia priklauso palūkanų normos dydis:

• Bazinių palūkanų normų – tai centrinio banko (Europoje – ECB, JAV – FED, kitur kiti šalių centriniai bankai) nustatoma bazinė norma, kuri iš esmės formuoja visą paskolų rinką. Bazinė norma nustatoma atsižvelgiant į daugelį ekonominių aspektų, iš kurių pagrindiniai yra šie:

o Infliacija
o Ekonomikos augimas – ekonominio ciklo stadija
o Nedarbas

• Skolininko rizikingumo – nors ir bazinės palūkanos rinkoje visiems vienodos, tačiau konkrečių paskolų norma vis tik skirtinga. Skolintojas vertina skolininko riziką bei savo pinigų praradimo galimybę. Jei nėra užstato, skolininkas rizikingas – jam priskaičiuojami procentai bus daug didesni.
• Pasiūlos bei paklausos pinigų rinkoje. Daugiausia įtakos, žinoma, turi centriniai bankai ir jų nustatoma bazinė norma, vis tik tarp-bankinės normos yra įtakojamos ir paklausos bei pasiūlos dėsnių.
• Konkurencijos – rinkose, kur konkurencija tarp bankų didesnė, bankų maržos paprastai būna mažesnės. 

Dažniausiai pasitaikantys palūkanų tipai ir jų dydžiai:

• Indėlių – tai procentai, kuriuos gyventojai, juridiniai asmenys, ar kiti indėlininkai gauna už į banką ar kredito uniją padėtus pinigus (indėlį). Indėlių palūkanos iš esmės būna pačios mažiausios palūkanos rinkoje. Paprastai svyruoja tarp 0% – 3%.
• Būsto kreditų – palūkanos už paskolas, skirtas būsto ar kito nekilnojamo turto įsigijimui, yra palyginti nedidelės, nes paskolos teikėjui hipoteka įkeičiamas perkamas turtas. Paprastai svyruoja tarp 1,5% – 4%.
• Vartojimo kreditų – jų procentai už paskolą būna ko gero didžiausios rinkoje (neskaitant greitųjų kreditų ir kitų „subproduktų”). Tai paskolos be įkeitimo, ir gyventojai neturintys pinigų einamiesiems pirkiniams, paprastai atitinka aukštesnės rizikos kategoriją. Paprastai svyruoja tarp 7% – 20%.
• Lizingo – jų dydis būna gana skirtingas. Įmonėms perkančioms pakankamai stambų turtą, taikoma norma bus mažesnė. Taip pat ji mažesnė ir fiziniams asmenims perkant tokį turtą kaip automobiliai, bet tai priklauso nuo konkrečių sąlygų. Paprastai svyruoja tarp 2% – 5%.
• Obligacijų – priklauso nuo leidėjo rizikingumo, reitingo, jo istorijos. Paprastai svyruoja tarp 0% – 10%.
• Verslo kreditų – palyginti nedidelės/vidutinės, priklauso nuo įmonės turto įkeitimo galimybių, rizikingumo, finansinio sverto. Paprastai svyruoja tarp 2% – 7%.

IŠVADOS

Panaudodamas turimus išteklius kreditavimui, bankas gauna pelną, o kartu patenkina klientų kreditavimo poreikį. Pagrindinis komercinių bankų veiklos uždavinys yra teisingas „kredito portfelio“ išteklių paskirstymas kreditavimo sritims bei rūšims. Kreditai ekonomikos mokslinėje literatūroje skirstomi pagal susitarimo ar apdraudimo būdą, terminus, palūkanų rūšis, gavėjo ir skolinimosi tikslą, kredito susidarymo vietą.

Komercinis bankas, norėdamas išvengti ar diversifikuoti riziką, privalo laikytis pelningumo, likvidumo ir saugumo principų suderinamumo savo veikloje, kuri vadinama auksine bankininkystės taisykle. Tik tinkama kreditinio portfelio struktūra ir efektyvus kreditavimo valdymas leidžia komerciniams bankams savalaikiai įvertinti probleminius kreditus ir padeda jų išvengti.

Visuomet yra tikimybė, kad skolininkas gali neįvykdyti savo kreditinių įsipareigojimų – tuomet atsiranda kredito rizika. Todėl komerciniai bankai turi vertinti klientų kreditingumą, t.y. jų galimybes laiku grąžinti paskolą. Tam yra naudojami tokie kreditavimo vertinimo metodai: įsipareigojimų nevykdymo tikimybės, kredito pozicijos vertinimo ir portfelio nuostolio.

Kadangi komercinis bankas yra paslaugų įmonė, siekianti pelno ir dirbanti rinkos ekonomikos sąlygomis, tai jis privalo siekti konkurencinio pranašumo ir veikti pagal nustatytas konkurencines strategijas. Konkurencinio pranašumo bankas gali siekti sąnaudų ir paslaugų kokybės srityje, tinkamo laiko ir žinių srityje, apsaugos kūrimo srityje arba užsitikrindamas stiprią finansinę padėtį. Konkurencinės strategijos pasirinkimas priklauso nuo banko padėties rinkoje, t.y., ar bankas yra rinkos lyderis, ar pasekėjas, ar rinkos nišos užpildytojas.