Europos centrinis bankas

Europos Centrinis Bankas ir 19 Europos Sąjungos valstybės narių bankai kartu formuoja bei įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką, kurių pagrindinė valiuta yra euras. Pagrindiniu “Euro sistemos” uždaviniu jos kūrėjai ir puoselėtojai vadina kainų stabilumo išlaikymą bei euro vertės saugojimą.

ECB ISTORIJA

Europos centrinis bankas – institucija, atsakinga už Eurosistemos bendros pinigų politikos vykdymą. [4]

1988 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba patvirtino siekį nuosekliai sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS). Ji įpareigojo tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jacques Delors vadovaujamą komitetą išnagrinėti ir pasiūlyti konkrečius etapus, leisiančius sukurti šią sąjungą.

Komitetą sudarė EB nacionalinių centrinių bankų valdytojai, tuometinis Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis valdytojas Alexandre Lamfalussy, ekonomikos profesorius Niels Thygesen (Danija) ir tuometinis Banco Exterior de España pirmininkas Miguel Boyer.

Jų parengtame Deloro pranešime (Delors Report) siūloma ekonominę ir pinigų sąjungą įgyvendinti trimis atskirais, bet vienas kitą pakeičiančiais etapais:

1 etapas. Remdamasi Deloro pranešimu, Europos Sąjungos Vadovų Taryba 1989 m. birželio mėn. nusprendė, kad ekonominės ir pinigų sąjungos pirmasis etapas turėtų prasidėti 1990 m. liepos 1 d. Iš esmės tą dieną buvo panaikinti visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimai. Siekiant įgyvendinti antrąjį ir trečiąjį etapus, buvo būtina peržiūrėti Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį (Romos sutartį) ir sukurti reikiamą institucinę struktūrą. Tuo tikslu 1991 m. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija EPS klausimais, kuri vyko tokiu pat metu kaip ir tarpvyriausybinė konferencija dėl politinės sąjungos. Šių derybų rezultatas – Europos Sąjungos sutartis, dėl kurios buvo susitarta 1991 m. gruodžio mėn. ir kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Vis dėlto, dėl užsitęsusio ratifikavimo proceso ši Sutartis įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d.

2 etapas. 1994 m. sausio 1 d. įkūrus Europos pinigų institutą (EPI), prasidėjo EPS antrasis etapas, ir buvo panaikintas Valdytojų komitetas. Trumpalaikis EPI egzistavimas atspindėjo pinigų integracijos Bendrijoje būklę. EPI nebuvo atsakingas už pinigų politikos įgyvendinimą Europos Sąjungoje – tai vis dar buvo nacionalinių institucijų prerogatyva – bei neturėjo kompetencijos vykdyti užsienio valiutų intervencijos.

Du pagrindiniai EPI uždaviniai:

  • stiprinti centrinių bankų tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos koordinavimą,

  • atlikti parengiamuosius Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) sukūrimo darbus, vykdyti bendrą pinigų politiką ir įvesti bendrą valiutą trečiajame etape.

Šiuo tikslu EPS sukūrė forumą apsikeisti nuomonėmis ir informacija su politika susijusiais klausimais bei konsultuotis ir tiksliai apibrėžė reglamentavimo, organizacinę ir logistinę struktūrą, reikalingą ECBS uždaviniams vykdyti trečiajame etape.

1996 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Tarybai, o vėliau ir visuomenei EPI pristatė atrinktus eurų banknotų, kurie turėjo pasirodyti apyvartoje 2002 m. sausio 1 d., dizainus.

1998 m. gegužės 2 d. valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties Taryba vieningai nutarė, kad 11 valstybių narių įvykdė dalyvavimui EPS trečiajame etape ir bendros valiutos įvedimui 1999 m. sausio 1 d. būtinas sąlygas. Pirmosiomis dalyvėmis buvo Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. Be to, valstybės ar vyriausybės vadovai pasiekė politinį susitarimą, kuriuos asmenis rekomenduojama skirti Europos Centrinio Banko (ECB) vykdomosios valdybos nariais.

3 etapas. 1999 m. sausio 1 d. prasidėjo trečiasis ir paskutinis EPS etapas – buvo neatšaukiamai nustatyti pirmųjų 11 pinigų sąjungoje dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursai, o ECB tapo atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą.

Graikijai prisijungus prie EPS trečiajame etape, 2001 m. sausio 1 d. dalyvaujančių valstybių narių skaičius padidėjo iki 12. Slovėnija prisijungė 2007 m. sausio 1 d. ir tapo 13-ta nare, po metų prisijungė Kipras ir Malta, 2009 m. sausio 1 d. – Slovakija, 2011 m. sausio 1 d. – Estija, 2014 m. sausio 1 d. – Latvija, o 2015 m. sausio 1 d. – Lietuva. Šioms šalims prisijungus prie euro zonos, jų nacionaliniai centriniai bankai automatiškai tapo Eurosistemos dalimi. [2]

ECB VALDYMAS

Pirmuoju Europos Centrinio banko prezidentu 1999 m. tapo Wim Duisenberg, buvęs De Nederlandsche Bank prezidentas ir Nyderlandų finansų ministras. Nuo 2003 m. lapkričio jį pakeitė Jean-Claude Trichet, kuris vadovavo iki 2011 m. spalio mėn. Nuo 2011 m. lapkričio mėn. jo pareigas aštuoneriems metams perėmė dabartinis prezidentas Mario Draghi. [1]

1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.

1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:

  • Valdančioji taryba;

  • Vykdomoji valdyba;

  • Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančiosios valdybos skiriami nariai: ECB prezidentas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vykdančiosios valdybos nariai, taip pat vienuolikos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.

Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:

  • EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;

  • teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuose gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną padėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali dalyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įgalioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asmenį dalyvauti susirinkime.

Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius tolygiai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susijusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį į ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.

Vykdomąją valdybą sudaro:

  • ECB prezidentas;

  • ECB viceprezidentas;

  • Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:

  • įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;

  • vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;

  • tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priimami 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauktas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.

Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja komanda, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 metai.

Bendrosios tarybos sudėtis dar platesnė. Ją sudaro:

  • ECB prezidentas;

  • ECB viceprezidentas;

  • euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali dalyvauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės. Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:

  • veikia kaip ECBS patarėjas;

  • renka statistinę informaciją;

  • parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;

  • rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;

  • nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų. Padėdami šiai institucijai įgyvendinti bendrąją pinigų politiką euro zonos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subordinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavimų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvaujančių EPS dėl to, kad neatitinka konvergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.[2]

ECB VEIKLA

Europos Sąjunga siekia įvairių tikslų (Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnis), tarp kurių – siekti, kad Europoje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, ir kad didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomika būtų orientuota į visišką užimtumą ir socialinę pažangą. Vadinasi, kainų stabilumas – ne vien tik ECB pinigų politikos pagrindinis tikslas, bet ir visos Europos Sąjungos tikslas. Taigi Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir Europos Sąjungos sutartyje numatyta aiški Eurosistemos tikslų hierarchija, kurioje kainų stabilumo užtikrinimas yra svarbiausias pinigų politikos indėlis kuriant palankią ekonominę aplinką ir užtikrinant didelį užimtumą. Šiuo metu yra šios pagrindinės užduotys:

  1. nustatyti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką,

  2. atlikti užsienio valiutų operacijas,

  3. laikyti ir valdyti euro zonos valstybių oficialiąsias užsienio valiutos atsargas (portfelio valdymas),

  4. skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą.

  5. Banknotai: ECB turi išimtinę teisę duoti leidimą leisti banknotus euro zonoje.

  6. Statistika: bendradarbiaudamas su nacionaliniais centriniais bankais, ECB iš nacionalinių institucijų arba tiesiogiai iš ūkio subjektų renka ECBS uždaviniams vykdyti reikalingą statistinę informaciją.

  7. Finansinis stabilumas ir priežiūra: Eurosistema prisideda prie to, kad atsakingos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti savo politiką, susijusią su kredito įstaigų riziką ribojančia priežiūra ir finansų sistemos stabilumu.

  8. Tarptautinis ir Europos bendradarbiavimas: darbo klausimais ECB palaiko ryšius su atitinkamomis institucijomis, įstaigomis ir forumais tiek ES, tiek tarptautiniu lygiu vykdant Eurosistemai patikėtus uždavinius. [3]

  1. Pinigų politika. Tai pagrindinė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pinigų politikos skyriaus nuostata. Nustatydama šį pagrindinį ECB pinigų politikos tikslą, Sutartis suvienija moderniosios ekonomikos atstovų požiūrį į pinigų politikos vaidmenį, sritį bei ribas ir nustato centrinės bankininkystės ekonominėje ir pinigų sąjungoje institucinės ir organizacinės struktūros sąlygas. Europos Centrinio Banko valdančioji taryba vidutiniu laikotarpiu siekia išlaikyti mažesnę kaip 2 proc., bet artimą šiai ribai infliaciją. Norėdama pasiekti pagrindinį tikslą, Valdančioji taryba savo sprendimus grindžia dviejų ramsčių pinigų politikos strategija ir įgyvendina juos naudodama savo operacinę struktūrą.

  2. Užsienio valiutų operacijos. Vykdomos šios užsienio valiutos operacijos:

  • užsienio valiutų intervencijos;

  • iš užsienio atsargų ir „komercinių sandorių“ gautų palūkanų pajamų pardavimo operacijos.

  1. Portfelio valdymas. ECB užsienio atsargų portfelį sudaro JAV doleriai, Japonijos jenos, Kinijos ženminbi juaniai, auksas ir specialiosios skolinimosi teisės. Laikui bėgant atsargų struktūra keičiama atsižvelgiant į investuoto turto rinkos vertės pokyčius ir ECB užsienio valiutos ir aukso operacijas. JAV dolerių, Japonijos jenų ir Kinijos ženminbi juanių atsargas aktyviai valdo ECB ir šioje operacinėje veikloje dalyvauti norintys konkretūs euro zonos nacionaliniai centriniai bankai (veikiantys kaip ECB agentai). Nacionaliniai centriniai bankai gali pasirinkti vykdyti ECB užsienio atsargų valdymo operacinę veiklą kartu su kitais nacionaliniais centriniais bankais. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas ar kelių nacionalinių centrinių bankų grupė, veikdami kaip ECB agentai, dažniausia valdo vieną JAV dolerių arba Japonijos jenų portfelį. ECB parduoda auksą laikydamasis Centrinių bankų aukso sutarties ir Bendro pareiškimo dėl aukso nuostatų (žr. toliau pateiktą nuorodą į pranešimus spaudai). ECB yra šiuos susitarimus pasirašiusi šalis.

  2. Mokėjimų sistemos. Eurosistema turi įgyvendinti teisės aktuose nustatytą uždavinį skatinti sklandų mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų veikimą.

  3. Banknotai. Teisiniu požiūriu eurų banknotus leisti gali tiek ECB, tiek euro zonos nacionaliniai centriniai bankai. Tačiau realybėje tik nacionaliniai centriniai bankai fiziškai leidžia ir išima iš apyvartos eurų banknotus. ECB nevykdo kasos operacijų ir nedalyvauja grynųjų pinigų operacijose. Kalbant apie eurų monetas, vieninteliai teisėti jų leidėjai yra euro zonos šalys.

  4. Statistika. ECB statistikos tikslas – pateikti visus reikiamus duomenis, kad būtų galima vykdyti Europos centrinių bankų sistemos uždavinius. Nors pagrindinis uždavinys yra euro zonos pinigų politikos vykdymas, ECB statistika taip pat teikiama Europos sisteminės rizikos valdybai finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūrai atlikti. Be to, ECB šią statistiką ir papildomą informaciją teikia tiek visuomenei, tiek rinkos dalyviams. Kas teikia statistinius duomenis? Susitarimo memorandume išdėstyti ECB ir Europos Komisijos (t. y. Eurostato) įsipareigojimai dėl ekonomikos ir finansų statistikos Europos Sąjungos lygmeniu:

  • ECB visų pirma yra atsakingas už pinigų ir finansų statistiką, Eurosistemos užsienio atsargų statistiką ir euro nominaliojo bei realiojo efektyviojo valiutos kursų statistiką;

  • Eurostatas visų pirma atsakingas už bendrąją ekonominę statistiką;

  • abi institucijos yra atsakingos už mokėjimų balanso statistiką ir finansines bei nefinansinės ataskaitas, suskirstytas pagal institucijų sektorių.

  1. Finansinis stabilumas ir priežiūra. Finansinis stabilumas tai padėtis, kai neleidžiama kilti sisteminei rizikai. Sisteminę riziką galima apibūdinti kaip riziką, kad būtinų finansinių produktų ir paslaugų teikimas finansų sistemoje gali sutrikti tiek, kad būtų padaryta reikšmingos įtakos ekonomikos augimui ir gerovei. ECB nuolat stebi padėtį euro zonos ir visos ES bankų sektoriuje, taip pat ir kituose finansų sektoriuose, kad nustatytų pažeidžiamas finansų sistemos vietas ir patikrintų jos atsparumą. Šias funkcijas jis vykdo kartu su kitais Eurosistemos ir Europos centrinių bankų sistemos centriniais bankais. Nustačius, kad finansų sistemoje gali kilti sisteminė rizika, imamasi makroprudencinės politikos priemonių. Pagrindinis makroprudencinės politikos uždavinys – išsaugoti finansinį stabilumą.

  2. Tarptautinis ir Europos bendradarbiavimas. ECB yra viena pagrindinių tarptautinių ekonomikos ir finansų reikalų institucijų. Jis yra antros didžiausios pasaulio ekonomikos – euro zonos – centrinis bankas, leidžiantis į apyvartą antrą dažniausiai pasaulyje naudojamą valiutą – eurą. Jis yra ir Europos bankų priežiūros centras, taigi, ir viena didžiausių pasaulyje bankų priežiūros institucijų. Euro zona labai integruota į pasaulio ekonomiką, todėl jos klestėjimas priklauso ir nuo tarptautinės aplinkos. Savo ruožtu ekonomikos pokyčiai ir politika euro zonoje gali turėti poveikį trečiosioms šalims. ECB bendradarbiauja su kitomis Europos institucijomis ir organais dėl įvairių ekonominių, funkcinių ir teisinių priežasčių. Vykdydamas su europiniu bendradarbiavimu susijusius uždavinius ECB veikia Europos Sąjungos ekonominės ir pinigų sąjungos institucinėje aplinkoje. 

Vertinant ateities perspektyvas sudaromos ataskaitos ir taip parodoma ir įvertinama įmonės veikla. Žemiau pateiktame paveikslėlyje sudarytą pagal 2014-2019 metų sausio 10 dieną parodomas aukso pokytis.

Remiantis Eurosistemos konsoliduotomis finansinėmis ataskaitomis ir palyginus 2014 metų sausio 10 dienos ir 2019 metų sausio 10 dienos duomenis galima teigti, kad Europos centrinio banko aukso kiekis vis didėja.

Įvertinti veiklą taip pat galima atsižvelgus į Euro zonos rezidentų vertybinius popierius eurais.

Pagal 2014 -2019 metų sausio 10 dienos konsoliduotas ataskaitas galima teigti, kad vertybinių popierių skaičius sparčiai auga. Tačiau 2018 metais ir 2019 metais augimas nebe toks staigus.

IŠVADOS

  1. 1988 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba patvirtino siekį nuosekliai sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS). Ji įpareigojo komitetą išnagrinėti ir pasiūlyti konkrečius etapus, leisiančius sukurti šią sąjungą. Komitetą sudarė EB nacionalinių centrinių bankų valdytojai, tuometinis Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis valdytojas Alexandre Lamfalussy, ekonomikos profesorius Niels Thygesen (Danija) ir tuometinis Banco Exterior de España pirmininkas Miguel Boyer.Jų parengtame Deloro pranešime (Delors Report) siūloma ekonominę ir pinigų sąjungą įgyvendinti trimis atskirais etapais.

  2. Pirmuoju Europos Centrinio banko prezidentu 1999 m. tapo Wim Duisenberg, nuo 2003 m. iki 2011m. – Jean-Claude Trichet. Nuo 2011 m. lapkričio mėn. jo pareigas aštuoneriems metams perėmė dabartinis prezidentas Mario Draghi. Centrinio banko valdymo organai yra: Valdančioji taryba; Vykdomoji valdyba; Bendroji taryba.

  3. Šiuo metu yra šios pagrindinės užduotys: nustatyti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką, atlikti užsienio valiutų operacijas, laikyti ir valdyti euro zonos valstybių oficialiąsias užsienio valiutos atsargas (portfelio valdymas), skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą, banknotai: ECB turi išimtinę teisę duoti leidimą leisti banknotus euro zonoje, statistika: bendradarbiaudamas su nacionaliniais centriniais bankais, ECB iš nacionalinių institucijų arba tiesiogiai iš ūkio subjektų renka ECBS uždaviniams vykdyti reikalingą statistinę informaciją, finansinis stabilumas ir priežiūra: Eurosistema prisideda prie to, kad atsakingos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti savo politiką, susijusią su kredito įstaigų riziką ribojančia priežiūra ir finansų sistemos stabilumu, tarptautinis ir Europos bendradarbiavimas: darbo klausimais ECB palaiko ryšius su atitinkamomis institucijomis, įstaigomis ir forumais tiek ES, tiek tarptautiniu lygiu vykdant Eurosistemai patikėtus uždavinius. Taip pat remiantis ataskaitomis, galima teigti, kad ECB dirba efektyviai ir turtas didėja.



Parašykite komentarą